Per metus – 84 renginiai

 

Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ valdybos pirmininkas Kęstutis Levickis: „Valandų mes neskaičiuojame“.

K.Levickis.
 
K.Levickis.

  

Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“ kitąmet minės savo 30-metį.  Sovietmečiu ši draugija buvo sujungta su „Žalgiriu“, o 1991-aisiais atsiskyrė – buvo įkurta sporto kubų sąjunga „Nemunas“.
 
„Turėjome vos tris sporto klubus – Smalininkuose, Joniškėlyje ir Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumo „Viltį“. Šių trijų sporto klubų pagrindu Žemės ūkio ministerijos iniciatyva įkūrėme naują „Nemuno“ sporto draugiją, kuri pasivadino Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“.
Įstojome į Tarptautinę kaimo sporto ir kultūros organizaciją ISCA, aktyviai dalyvaujame jos veikloje“, – sako Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ valdybos pirmininkas Kęstutis Levickis. 
„Nemunas“ – kaimiškoji sporto asociacija. Kokia pagrindinė jos veikla?
Sovietmečiu buvo rengiamos nemuniečių spartakiados, didelis dėmesys buvo skiriamas didžiajam sportui, o dabar mūsų darbo profilis iš pagrindų pasikeitė: visas dėmesys sutelktas kaimo žmonių laisvalaikio paįvairinimui  per sporto ir kultūros renginius. 
 
Mūsų asociacijos nariai yra ne vien sporto, bet ir kultūros kolektyvai. Turėjome 132 juridinius ir 23 000 fizinių narių, o dabar jų skaičius sumažėjo – atitinkamai iki 82 ir 10 300. 
Priežastys įvairios: vieni nemokėjo nario mokesčio, kiti nedalyvavo mūsų renginiuose. Kaimas išsivažinėjo, mažėja jaunimo. 
Silpnoki mūsų kaimo sporto klubai, jie yra ne visų valdžių palaikomi ir  gyvena blogiau nei kaimo bendruomenės, kurios rašo įvairius projektus. 
Anksčiau, kai žemės ūkio mokyklos priklausė Žemės ūkio ministerijai, jose įkūrėme sporto klubus. 
Tačiau kai tos mokyklos prieš kokius 10 metų perėjo tuometės Švietimo ir mokslo ministerijos žinion, ji panaikino visus sporto klubus, kūno kultūros kabinetų vedėjų etatus, kaip ir visose vidurinėse mokyklose per savaitę teliko dvi kūno kultūros pamokos vietoje keturių, užklasinei kūno kultūros  veiklai nebeliko fakultatyvų.   
Dabar gyvenimas taip susiklostė, kad vėl tenka bendrauti su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Didelio jos dėmesio nejaučiame. 
Tačiau labai džiaugiamės, kad turime puikią rėmėją – Žemės ūkio ministeriją, kuri mums daug padeda, rūpinasi. 
O darbo mums netrūksta, užimti visi savaitgaliai, per metus organizuojame daugybę renginių.    
Suaugote su Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunu“, jam vadovaujate nuo 1991-ųjų. Ar esate kaimo žmogus?
Taip, esu kaimo žmogus. Gimiau Kelmėje, o dabar irgi gyvenu kaimiškoje vietoje – Vilniaus rajone, Zujūnuose.
 
1967-1968–aisiais dirbau Kelmės rajono Paprūdžių aštuonmetėje mokykloje anglų kalbos ir kūno kultūros mokytoju. 1974-1991 m. Žemės ūkio ministerijoje buvau metodininkas, vyresnysis ir vyriausiasis inspektorius, atsakingas už sportą, karinį parengimą. 1991-aisiais buvau išrinktas sporto kubų sąjungos „Nemunas“ pirmininku, vėliau tapau Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ valdybos pirmininku. 
 
Visą gyvenimą esu kaimiškajame sporte, mano santykiai su kaimu puikūs,  žmonės žinomi. Tačiau ateina nauja karta, darosi vis sunkiau.       
Jaunystėje sportavote?
Taip. Gimiau ir augau Kelmėje, buvau universalus sportininkas: bėgiojau 400 m nuotolį, žaidžiau futbolą, stalo tenisą, šachmatais.  
 
Kelmėje sporto mokyklos tada dar nebuvo, pagrindinis mano mokytojas buvo pusbrolis, gerai žinomas teniso entuziastas Romanas Paulauskas, su kuriuo gyvenome viename name. 
Studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute toliau lankiau lengvosios atletikos pratybas, 400 m distancijoje pelniau Lietuvos čempionato sidabro ir bronzos medalius. 
Mano sportininko karjera buvo trumpa, žaisdamas futbolą patempiau Achilo sausgyslę ir negalėjau bėgioti. 
Ar daug kuo skyrėsi ankstesnysis „Nemunas“ nuo dabartinio?
Sovietmečiu „Nemuno“ draugija buvo turtinga, išlaikoma valstybės. Tada  buvo tokia sistema: kovojama dėl įvairių statistinių duomenų,  pereinamųjų vėliavų, stengiamasi kuo pasirodyti per sąjungines „Urožajaus“ kaimo draugijos pirmenybes. 
 
Dabar pas mus viskas vyksta savanoriškais pagrindais, didžiausias dėmesys skiriamas kaimo žmonių užimtumui, jų sveikai gyvensenai. 
1995-aisiais Smalininkuose pirmieji Lietuvoje surengėme tarptautinį dviejų dienų sporto visiems festivalį, kuris turėjo didžiulį pasisekimą.  Nuo tų metų pas mus nebėra jokios komandinės įskaitos. 
Po to tarptautiniai festivaliai vyko Marijampolėje (2000 m.), kuriame dalyvavo 19 pasaulio šalių sportininkai, ir Anykščiuose (2005 m.). Jiems surengti pinigų gavome iš tarptautinės organizacijos ISCA ir Europos komisijos. 
2010-aisiais festivalis turėjo būti surengtas  Zarasuose, tačiau negavome finansavimo. 
Kilo diskusija, ar visus pinigus mums skirti vienam grandioziniam festivaliui, ar vietoje jo rengti daugiau mažesnių, kurie būtų labiau naudingi mūsų kaimo bendruomenėms. Nugalėjo pastarasis siūlymas. 
Daug kas jums pavydi, kad kaimo sportą remia Žemės ūkio ministerija ir asociacijai nereikia ieškoti pinigų kaip išgyventi. Netgi jūsų būstinė yra Žemės ūkio ministerijos patalpose.
ŽŪM yra mūsų asociacijos steigėja, mūsų prezidentai – arba Žemės ūkio ministrai, arba viceministrai. 
 
Žemės ūkio ministerija „Nemuną“ ir atkūrė tam, kad rūpintumės kaimo žmonių užimtumu, jų sveikata. Jau 20 metų ministerijai rašome projektus gauti finansavimą. 
Labai džiaugiamės, turėdami tokią puikų rėmėją, be ministerijos pagalbos nebūtume išgyvenę, nes niekas tiek daug neorganizuoja renginių kiek Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“.  
Lietuvos valstybės 100-mečio proga organizavome 100 renginių, o šiemet mūsų planuose – 84 renginiai. Šiemet gal jų tiek ir nepavyks surengti, korektyvas padarys koronaviruso pandemija, bet stengsimės įgyvendinti  savo užsibrėžtą tikslą. 
Esame patenkinti, kad Vyriausybės nutarimu pagal panaudą gavome patalpas Žemės ūkio ministerijoje. Į ministeriją atvažiuoja ūkininkai, rajono merai, jie žino, kur yra „Nemunas“ ir mus aplanko, su jais visada pabendraujame.     
Ankstesniais metais, kai dar nebuvo panaikintas Kūno kultūros ir sporto departamentas, iš jo gaudavome 30 proc. lėšų, o iš ŽŪM – 70 proc.
Kūno kultūros ir sporto departamentas buvo mūsų globėjas, mes visais klausimais galėjome ten kreiptis. Dabar sportą kuruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuri, kaip minėjau, nelabai gilinasi į mūsų reikalus.

Tačiau praėjusiais metais iš Sporto rėmimo fondo savo veiklai ketveriems metams gavote 325 tūkst. eurų, dabar galite būti ramūs dėl tolesnės asociacijos veiklos.
Kitaip ir negalėjo būti, neįsivaizduoju, jeigu mes nebūtume gavę pinigų. Vertinti mūsų veiklą, su ja gerai nesusipažinus, yra sunku. 
 
Jeigu mums reikėtų gyventi vien iš Sporto rėmimo fondo skirtų pinigų, tai ilgai neišgyventume. Laimei, kad mūsų likimo valiai nepalieka ŽŪM. 
Mūsų asociacija, skirtingai nuo visų kitų, neturi teisės gauti kitų pajamų iš komercinės veiklos. Jeigu ja užsiimtume, turėtume užleisti savo patalpas.  
Priklausote Tarptautinei kaimo sporto ir kultūros organizacijai, ar iš jos gaunate finansinę paramą?
Esu šios organizacijos Baltijos šalių ambasadorius, mes pirmieji įstojome į šią organizaciją. Nuo 2000-ųjų aštuonerius metus buvau ISCA Vykdomojo komiteto narys. 
 
Nėra tų metų, kad iš šios neprofesionalaus sporto organizacijos ISCA, kurios ofisas yra Kopenhagoje, negautume paramos. Kaip partnerius, ši organizacija mus įtraukia į įvairius projektus. 
 
Pirmieji Lietuvoje pradėjome Judėjimo savaitės („Move Week“) renginius.  Per kitas programas atsirado kita europinė programa „BeActive“, kurioje irgi aktyviai dalyvaujame. 
 
ISCA parama mūsų projektams įgyvendinti nėra didelė – 3-5 tūkst. eurų kasmet. Dalyvaujame jų organizuojamuose seminaruose, konferencijose.  
 
Kasmet mūsų kaimo jaunimą, mūsų renginių savanorius siunčiame keturis mėnesius nemokamai mokytis į Daniją ir dalyvauti  jaunųjų lyderių mokymų programoje. 
Jau turime 48 jaunuolius ir merginas, kurie baigė tą mokyklą. Tarp jų – ir „Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas, mano sūnus Mindaugas Levickis. 
Ankstesniais metais netgi rengdavome savo kursus, atrinkdavome 4-5 geriausius vykti mokytis į Daniją. 
Tačiau per pastaruosius penkerius metus neatsiranda norinčiųjų pasimokyti, praėjusiais metais į Daniją teišvyko vos du mūsų nemuniečiai.
 
Kokius pagrindinius nemuniečių vasaros ir žiemos renginius norėtumėte išskirti? 
Mūsų pagrindiniai renginiai prasideda nuo Sartų žirgų lenktynių, kurias organizuojame kartu su ŽŪM. Mes būname atsakingi už pačias varžybas. 
 
Mūsų pagrindiniai tradiciniai renginiai – kaimo mokymo įstaigų darbuotojų šventė, žiemos šventė Molėtų rajone Mindūnuose, kurią šiemet suspėjome surengti kovo 7 d., bet be sniego.. 
Labai populiarios tradicinės „Nemuno“ tinklinio taurės varžybos, kurios vyksta dvi dienas ir jose dalyvauja 8 moterų ir 8 vyrų komandos. 
Šiemet jos turėjo vykti kovo 27-28 d. Anykščiuose, tačiau nukeltos į gegužės mėnesį.
Tinklinis tarp kaimo jaunimo tapo viena populiariausių sporto šakų, nes krepšinio varžybų praktiškai nerengiame, 3×3 turnyras vyksta tik per festivalius. 
Rietave kasmet organizuojame jaunųjų tinklinio talentų varžybas, kur dažniausiai varžosi Žemaitijos komandos. 
Tradiciškai Palangoje balandžio mėnesį vyksta šachmatų varžybos, kuriose dalyvauja visų regionų atstovai. 
Mūsų jaunimas pamėgo festivalį sportas visiems Palangoje, kur nuolat  apgyvendiname 200 žmonių.
 
Populiarios ir tradicinės motokroso varžybos, kurios vyksta jau  daugiau kaip 20 metų. 
Daug emocijų sukelia  didžiausiais mūsų renginys – kaimo seniūnijų žaidynės Naisiuose. 
Tradicinėmis tampa ūkininkų šeimų varžybos pagal regionus, o baigiamosios kovos dvi dienas vyksta Palangoje. Kartu varžytis gali ir kaimo gyventojai.
Kasmet rengiame asociacijos metų konferencija, apdovanojame geriausią kaimo sporto klubą, bendruomenę, seniūniją, mokymo įstaigą. Šiemet nominacijos lapkričio mėnesį turėtų būti įteiktos Ukmergėje.             
Asociacijoje dirba vos porą žmonių, kaip pavyksta pakelti tokį didelį  krūvį?
Dirba buhalterė ir aš, o antraeilininku dirbantis mano sūnus Mindaugas padeda tvarkyti asociacijos svetainę. 
 
Dirbti padeda asociacijos taryba, kurioje – 11 žmonių. Kai vyksta mūsų kasmetinė konferencija, su jais aptariame kitų metų renginius.  
Didelis krūvis tenka mūsų buhalterei, kita jos vietoje būtų jau seniai pabėgusi. 
Visiems darbų per akis, tačiau darbo valandų niekas neskaičiuojame. Kiek reikia, tiek ir dirbame. 

Kuriose jūsų kaimo vietovėse labiausiai verda sportinis gyvenimas?
Aukštaitijos ir Žemaitijos regionuose: Anykščiuose, Zarasuose, Švenčionyse, Telšiuose, Rietave, Kelmėje, Šiaulių rajone. Aktyvus ir Dzūkijos regionas. 
 
Savo sporto bazių neturime, mūsų varžybos dažnai vyksta puikioje Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos bazėje, mus mielai priima kaimo turizmo sodybų šeimininkai.        
Dabar, kai per pasaulį ritasi koronaviruso pandemijos banga, kaip ji paveikė nemuniečių asociaciją?
Susijaukė visas mūsų varžybų tvarkaraštis, sustabdėme visus renginius. Su savo narėmis palaikome ryšį telefonu, internetu. 
 
Kai reikės pradėti startuoti, bus tikrai  sunku. Tačiau koronaviruso pandemija visą gyvenimą nesitęs, ateis toks metais, kai ji bus sustabdyta ir mūsų kaimo sportinis gyvenimas, įveikęs visus iššūkius, vėl atgys.
Viliamės, kad gegužės 8-9 d. Anykščiuose jau įvyks mūsų tinklinio turnyras, kuriame žais apie 160 tinklininkų.   

Šiemet vasario 27 d. jums sukako 70 metų, nesunku dirbti?
Šiemet galvoju baigti savo valdybos pirmininko karjerą, nes kai užsisėdi vienoje vietoje – nebūna labai gerai. 
 
Aktyviai ieškau žmogaus, kuris galėtų mane pakeisti, tęstų mano pradėtą darbą, ateitų su naujomis idėjomis. Tačiau asociacijos veikloje aš ir toliau dalyvausiu. 
Džiaugiuosi, kad tuometė ŽŪM valdžia palaikė kaimo sportą ir kartu su ja 1991-aisiais įkūrėme „Nemuną“, kuris gyvuoja ir šiandien, rengiasi švęsti   savo  30-metį. Kartu tą sukaktį dar paminėsiu, bet būsiu jau kaip pagalbininkas. 
  
Parengė Marytė Marcinkevičiūtė

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.